Gegužės 11 d. vakare prasideda Lag-Baomer šventė.

Lag – tai yra raidės ל „lamed“ ir ג „gimel“ – taip žymimas skaičius „33“. Lag-Baomer – trisdešimt trečioji Omero diena.

Lag-Baomer tai nedidelė šventė, kuri patenka į 33-ą septynių savaičių laikotarpį tarp Pesach  ir Šavuot, vadinamą Omer. Tai trumpa pertrauka per susilaikymų ir apribojimų laikotarpį, kuomet leidžiama rengti vakarėlius, groti muziką, kelti vestuves, kirptis.

Lag-Baomer taip pat yra vieno didžiausio išminčiaus, tanajaus rabi Šimono bar Jochajaus, kuris buvo Rabi Akivos mokinys, mirties metinės.

Lag-Baomer naktis – laužų naktis. Svarbiausiąjį laužą uždega ant statinio stogo virš rabi Šimono bar Jochajaus kapo Meirono vietovėje, Aukštutinėje Galilėjoje.

Pagrindinė priežastis, kodėl rabi Šimono bar Jochajaus mirties metinės pažymimos tokia forma – tai dėl jam priskiriamos knygos „Zohar“ autorystės. Atverdama giliausią Toros turinį, ši knyga ryškia šviesa apšviečia Toros išmintį, kuri, karaliaus Šlomo žodžiais, pati yra šviesos šaltinis: „Priedermė – žvakė, o Tora – šviesa“. O pranašo Jeremijo lūpomis Pats Kūrėjas sako: „Nes tokie mano žodžiai – jie kaip ugnis!“

Priimta tą dieną atsivežti į Meironą vaikus, kuriems sukako trys metai – amžius, kada vaikams pirmą kartą kerpami plaukai. Ir čia, ant rabi Šimono bar Jochajaus kapo atliekama „Chalake“ – vaikui kerpami plaukai, paliekant plaukų sruogas smilkiniuose („peot“).

Visas Izraelis per šią šventę paprastai kvepia vienu geru kepsniu, nes visi  kepa mėsą, mėgaujasi šiltu vakaru kol vaikai tempia viską kas dega į didelius laužus. Tradicinių Lag-Baomer patiekalų nėra, bet susiklostė tradicija  valgyti kebabus, pitas, kepti baklažanus, gaminti baklažanų,  bulvių salotas, tahini padažą…

Organizuojamos sportinės varžybos vaikams, šaudymo iš lanko pramogos.

Deja Izraelio vyriausybė šiuo pandemijos laikotarpiu  paskelbė apribojimus –  Lag-Baomer šventės laikotarpiui uždrausta degti laužus net privačioje erdvėje.

Taip pat uždrausta iki gegužės 13 d. vykti į Meirono kalną – piligriminę vietą, kur yra Rabino Shimon Bar Yochai kapas.

Foto: www.editravel-israel.com

Šavuot – Toros dovanojimo šventė. Tą dieną žydų tauta gavo dorovinio gyvenimo įstatymą. Ji švenčiama sivano mėnesio 6 dieną pagal žydų kalendorių. Tai nedarbo diena Izraelyje.

Hebrajų kalba Šavuot reiškia „savaitės“. Tai septinta savaitė po Pesacho antrosios šventės dienos. Tą dieną Mošė (Mozė) Sinajaus kalne gavo 10 D-vo įsakymų. Jie buvo įrašyti ant dviejų akmeninių plokščių. Hebrajų kalba vadinamų עשרת הדברים , o skaitoma „Aseret ha-Dvarim“. Išvertus tai reiškia „dešimt teiginių“. Dabar dažnai vartojamas ir graikiškos kilmės terminas Dekalogas.

10 D-vo įsakymų apsprendė visos žmonijos moralę ir civilizacijos eigą. Gavus žodinę Torą, dalis jos buvo užrašyta, o kitą dalį užrašė tik po 1500 metų, sugriovus antrąją Jeruzalės šventovę.

Šiais laikais per Šavuot dienas sinagogose išnešamos Toros ir skaitomi                              dešimt  D-vo įsakymų. Laikomasi senųjų tradicijų: Šavuot išvakarių naktį skaitoma Tora.

Tradicinės Šavuot vaišės ruošiamos iš pieno produktų ir medaus. Išvakarėse vaikai eina į darželius ir mokyklas su krepšeliais vaisių, nešdami iškirptas spalvingas aplikacijas mokyklos papuošimui.

Šavuot dieną skaitoma Rūt knyga (Megilat Rut), kuri buvo karaliaus Dovydo promočiūtė. Dovydas laikomas Jeruzalės įkūrėju.

Yra labai daug pasakojimų, kodėl skaitoma Rūt knyga Šavuoto metu. Dažniausiai aiškinama, kad Rūt atvykimas į Izraelį sutapo su Šavuot laiku, kai ji priėmė žydų tikėjimą, šis veiksmas buvo analogiškas žydų tautos pritarimui D-vo Torai.

VŽRB pirmininkas   Simas Levinas

Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė 15min.lt

„Litė – ליטע. Kas ji?“ – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimui 2020 metais skirta turinio rubrika portale 15min apie žydų kultūros paveldą Lietuvoje. Rubriką inicijavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Beigeliai, cepelinai, kugelis: už visus šiuos patiekalus turėtume padėkoti litvakams. Tiesa, žydiška ir lietuviška virtuvės taip persipynusios, jog kartais sudėtinga pasakyti, kas, ką ir iš ko paveldėjo ar pasiskolino.

„Lietuvos žydų (litvakų) gastronominis pasaulis lietuviams visada buvo savas, nes esantis gretimame name, kitoje gatvelėje, karčemoje ar krautuvėlėje. Tačiau kartu svetimas – nes kitoks, pažymėtas krikščioniui sunkiai suprantamų košerinio maisto reikalavimų“, – 15min sako Lietuvos kulinarinį paveldą tyrinėjantis Vilniaus universiteto (VU) profesorius dr. Rimvydas Laužikas. Kviečiame skaityti straipsnį apie žinomą ir dar neatrastą žydiškos virtuvės paveldą, taip pat tai, kas yra košerinis maistas, kokių taisyklių ruošdamos maistą iki šiol laikosi religingos žydų šeimos.

Kas yra košerinis maistas?

„Kai pas mus į „Beigelių krautuvėlę“ ateina žmonės, norintys sužinoti, kas yra košerinė mityba, mes papasakojame, jog yra trys produktų grupės: pieno, neutralūs parve ir mėsos produktai. Kiekvienoje grupėje, žinoma, yra daugiau niuansų – ypač mėsos. Pvz., ne visi gyvūnai, žvėrys yra košeriniai. Tačiau esmė – tos trys grupės ir jų derinimas. Joks mėsos patiekalas nebus ruošiamas su pieno produktais. Tačiau pieną su parve produktais arba parve su mėsa galima derinti. Parve – tai viskas kas auga, t.y. augalinės kilmės produktai: daržovės, vaisiai, sėklos, grūdai ir žuvys. Tiesa, ir čia yra išimčių: valgyti negalima tų rūšių, kurios neturi pelekų ir žvynų. Pvz., šamo, eršketo“, – pasakoja viena iš „Beigelių krautuvėlės“ atstovių, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės projektų vadovė Dovilė Rūkaitė.

Dvi virtuvės – mėsai ir pienui atskirti

Vis dėlto net ir Lietuvoje netrūksta šeimų, kurios iš kartos į kartą perduoda šią tradiciją. Viena tokių – „Beigelių krautuvėlės“ vyriausiosios virėjos Rivos Portnajos šeima.
Litvakiški patiekalai – tokie, kaip visų Rytų Europos žydų

Kalbėdami apie litvakiškus patiekalus pašnekovai pabrėžė, kad jie panašūs visame Rytų Europos regione. „Litvakų virtuvė panaši į visų aškenazių (Rytų Europos žydų palikuonių – aut. past.). Vienintelis skirtumas – jog daugelyje litvakiškų patiekalų derinama saldumas su rūgštumu. Iš esmės jie yra saldžiarūgščio skonio“, – sako Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, kaip pavyzdį paminėjusi vieną žinomiausių litvakiškų kapotos silkės receptų.

„Kas į silkę deda cukraus? Tiktai litvakai! Ji būtinai turi būti kapota (vaikystėje tai buvo mano darbas – senelis turėjo kapoklę, kuria ir kapodavau), o be svogūnų ir trupintų macų, būtinai dar įdėdavome cinamono bei acto su cukrumi“, – prisimena F.Kukliansky.

skaityti plačiau

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė tradiciškai pirmąjį rugsėjo sekmadienį vilniečius ir miesto svečius kviečią į jau V kartą smagiai rengiamą Europos žydų kultūros dieną Vilniuje!

Visi renginiai atviri ir nemokami. Dalyvių skaičius ribojamas dėl suprantamų priežasčių tad suskubkite registruotis.

Kulinarinė edukacija – registracija tik el. paštu kavine@lzb.lt

Jerulitos ekskursija – registracija tik el. paštu travel@jerulita.lt

REGISTRACIJA INTERNETU >>ČIA

2020 rugsėjo 6d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė smagiai minėjo Europos žydų kultūros dieną. Bendruomenės nariai su pirmininke Faina Kukliansky, Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje Yosi Levy, Kultūros paveldo departamento (KPD) prie LR Kultūros ministerijos direktoriumi  Vidmantu Bezaru, su susirinkusiais svečiais linksminosi, dalyvavo hebrajų kalbos pamokoje su Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktore Ruth Reches. Žydų bendruomenė  sukvietė vilniečius ir svečius linksmai praleisti pirmąjį rugsėjo sekmadienį ragauti žydiškų skanėstų gamintų ,,Beigelių krautuvėlėje“, kur žydai dažnai pravirksta, kalbėdami apie savo mamų ir močiučių keptus beigelius.

Bendruomenės ,,Beigelių krautuvėlės” sienas papuošė nuostabūs paveikslai iš Marko Kaplano kolekcijos

Susirinkusieji dalyvavo paskaitoje – ,,Žydų sudievinimas ir demonizavimas: antisemitiniai prietarai viešumoje?

,,Prietarai apie žydus neatsiejami nuo antisemitizmo, tačiau jie nėra antisemitizmo priežastis“,  – teigė paskaitą-diskusiją pristatę Eva ir Viktoras Tombakai.

Gerą šventės nuotaiką garantavo klezmeriai- ,,Rakija Klezmer Orkesta“r ir žinoma  Žydų dainų ir šokių ansamblis „Fajerlech“.

,,Jerulita“ pasistengė pravesti įdomią ekskursiją apie žydišką Vilnių, kuris saulėtą dieną dar labiau atsiskleidė savo paveldo grožiu.

Pasak KPD direktoriaus V. Bezaro, žydų paveldas yra svarbus ne tik žydams, tai brangus Lietuvos paveldas, senosios medinės sinagogos miestuose ir miesteliuose su laiku turi būti atstatytos. ,,Žydų įndėlis šalyse, kur jie gyveno yra labai vertingas. Jei jo nebūtų, jau nekalbant apie Lietuvą, – pavyzdžiui, JAV ar Prancūzija, atrodytų kur kas skurdžiau.

Vilniaus Choralinėje sinagogoje rabinas Šolom Ber Krinsky supažindino su jos paslaptimis ir pūtė šofarą (ragą), primindamas, kad artėja 5781 žydų naujieji metai – Roš ha Šana.

Europos žydų paveldo organizacija šių metų temą pavadino „Žydiška kelione“. Kelionės yra didelė žydų istorijos dalis. Nuo tremties iš Izraelio žemės žydai kėlėsi ir gyveno skirtinguose kraštuose ieškodami religinės tolerancijos ir ekonominių galimybių.

Beigelių krautuvėlės vyriausioji kepėja Riva Portnaja mokė norinčius kepti chalas.

Daugiau šventės akimirkų galerijoje.

Sukkot – Šventė, kada žydai mini išsilaisvinimą iš Egipto vergijos ir kelionę iki Šventosdios žemės. Šventė turi dvi prasmes: kasdieninė – derliaus  ir SUKA – iš Hebrajų kalbos – palapinė, iš Egipto išėjusių protėvių laikinas bustas.

2020m. spalio 4d. (sekmadienį) 14 val. PŽB patalpose vyks SUKKOT šventė.

Gerbiami svečiai, nariai, partneriai ir vaikai kviečiami dalyvauti. Vaikų lauks dovanėlės. Jūsų visų lauks vaišių stalas su rudens gėrybėmis.

Dalyvaus Rokiškio liaudies teatras „Nutildyta mūza“, režisierė –vadovė Neringa Dainienė. Pristatys spektaklio ištrauką. Skaitys eilėraščius.

PŽB nariams bus dalijamos apsauginės veido kaukės ir rankų dezinfekavimo priemonės.

Įėjimas 3 eurai.

Laukiame visų su gera nuotaika. Apie dalyvavima prašome pranešti organizatoriams.

PŽB valdybos pirmininkas Gennady Kofman

Praėjusį sekmadienį ir pirmadienį Vilniaus Choralinėje sinagogoje Lietuvos žydų bendruomenė pažymėjo Yom Kippur – tai didžiausia žydų religinė šventė, kasmetinė atpirkimo diena, vykstanti Tišrej mėnesio 10 d. Atpirkimo diena – vieną iš svarbiausių judaizmo švenčių.

Nuotraukoje: prieš šventės pradžiąYom Kippur Vilniaus Choralinėje sinagogoje.2020-09-29

.Prieš Yom Kipur yra įprasta prašyti draugų atleidimo, jei atsitiktinai įžeidėte juos žodžiu ar veiksmu, nes Aukščiausiasis negali žmogui atleisti, kol jam neatleidžia žmonės.

Atpirkimo dienos išvakarėse, likus maždaug valandai iki saulėlydžio, sinagogoje buvo surengta vakarienė prieš pasninką: per Yom Kippur negalima nei valgyti, nei gerti, nei praustis. Šis griežtas pasninkas trunka parą.

Yom Kippur maldos yra persmelktos prašymų Aukščiausiajam. Maldaujama atleisti ir išpirkti kiekvieno žmogaus ir visos žydų tautos padarytas nuodėmes.

Kantorius tris kartus gieda Kol Nidrei maldą, o visi susirinkusieji tyliai kartoja kiekvieną žodį po jo. Po Nidrei seka vakarinė malda Maariv.

Kitos pamaldos (Šacharitas) prasideda anksti ryte. Atvertę Torą, judėjai skaito Izkoro maldą – atminimo maldą už mirusiuosius.

Po Musaro ir Minchos maldų prasideda iškilmingiausia (ir paskutinė) Neilo tarnystė – Yom Kippur maldų viršūnė.Tada pasigirsta paskutinis (rago) šofaro garsas, o Atpirkimo diena baigiama žodžiais: “Kitais metais – Jeruzalėje!”

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dėkoja Vilniaus Choralinės sinagogos rabinui Šolomui Ber Krynskiui, Rebetsenei Dinai Krynski, kantoriui Šmuelui Yatomui ir Vilniaus religinės bendruomenės pirmininkui Simui Levinui už puikų švenčių organizavimą.

Nuotraukos fotografuotos prieš šventės pradžią.

Sukkot  kaip ir kasmet Panevėžio miesto žydų bendruomenės nariai  organizavo laikydamiesi žydų tradicijų. Kieme pastatė palapinę, kad būtų pažymėta derliaus nuėmimo šventė bei prisiminta žydų kelionė, kuomet žydai  klajojo po Sinajaus dykumą glausdamiesi palapinėse ir neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos. Kiekviena bendruomenė palapinę (sukką) stato pagal savo galimybes. Šį kartą  bendruomenes pirmininkas  Gennady Kofman paaiškino bendruomenės vaikams Sukkot šventės reikšmę ir prasmę. Vaikai žaidė, linksminosi, vaišinosi. Palapinėse buvo surengta šventės dalyvių fotosesija, kuri liks Panevėžio miesto žydų bendruomenės archyve ir kiekvienoje šeimoje.  Bendruomenės nariai atnešė užaugintų rudens gėrybių: obuolių, cukinijų, moliūgų, vynuogių ir kitų gėrybių.

Į bendruomenės šventę atvyko  Panemunėlio UDC teatras su teatralizuota kompozicija „Širdy nepasakytą žodį aš nešu“ pagal Matildos Olkinaitės  biografiją. Po spektaklio kalbėjomės su artistais ir  režisiere  Neringa Dainiene apie knygą „Matilda Olkinaitė  Atrakintas dienoraštis“. Įsiminė Matildos žodžiai spektaklio pabaigoje:

Kai iš gražiosios mūsų žemes

Piktoji priespauda išnyks,

Tik tada Tėvynei mano

Aušra išganymo išauš.

Šventėji dalyvavo  Panevėžio miesto ilgametes Panevėžio tarybos narys Petras Lomanas, Alfonsas Petrauskas ir kiti. Svečiai pasveikino susirinkusius, prisiminė žydų istoriją , atkreipė dėmėsi į bendruomenės veiklumą, aktyvų dalyvavimą ne tik bendruomenes renginiuose, bet ir visoje Lietuvoj palaikomą mažesnių bendruomenių veiklą, palinkėjo smagių, sočių Naujųjų žydų metų, sveikatos, laimės ir geranoriškumo vieni kitiems.

Vėliau buvo perskaityta malda, Aukščiausiojo palaiminimas. Perskaityti gauti sveikinimai iš Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky .

Po skanios vakarienės, kurią paruošė bendruomenės moterys ir kavinės darbuotojos, linksmoje aplinkoje buvo įvairūs žaidimai ir šokiai. Vaikai paruošė ir pristatė menines improvizacijas, už kurias buvo apdovanoti prizais.

Žydiškos kulinarinės kelionės

Autorė Dovilė Rūkaitė

Žydų Litvakų virtuvė vilioja savo įmantriais kvapais ir skoniais. Europos žydų kulinarinis  paveldas neįsivaizduojamas be beigelių, be jautienos troškinių, be kapotos silkės su obuoliais. Lietuvoje tai atpažįstama, kaip žydų litvakų virtuvė – labai įdomi ir gal net kiek paslaptinga, būdinga tik čia gyvenantiems žydams.  Norint atskleisti bent dalį šios paslapties žvelgiam į šventinį stalą. Ruduo – didžiųjų žydų švenčių metas.  Rosh Hashanah ir Yom Kippur, Sukkot, Simchat Tora tai šventės, kurias  švenčia viso pasaulio žydų bendruomenės. Visuose miestuose ir miesteliuose lankoma sinagoga, vyksta renginiai, gaminami specialūs šventiniai patiekalai.

Žydų šventinių patiekalų paieškos

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės religijos ir tradicijų žinovė Natalija Cheifec  gavo įdomią užduotį iš Kupiškio. Teirautasi būtent apie Kupiškio žydų valgius. Tokius yra labai sunku išskirti, nes nėra nei šaltinių nei  archyvai neišnarplioti. Žydų Kupiškio krašte nelikę, tačiau pavyko pabendrauti su keliomis šauniomis moterimis, žydų litvakų iš Kupiškio palikuonėmis, kurios gimė ne Lietuvoje. Susisiekta su Tel Avivu, „nukeliauta“ iki Pietų Afrikos ir vėl grįžta į Lietuvą. Pavyko surinkti nemažą pluoštą receptų, o daugiau nei trisdešimt jų pagaminti, nufotografuoti ir padegustuoti.

Sukkot šventės simboliai ir cukatai iš apelsinų žievelių

Marinuota silkė su ananasais

Didžioji dalis receptų, atkeliavusių iš skirtingų geografinių regionų, nelabai kuo skiriasi nuo tradicinių. Pagrindinį skirtumą tarp tų pačių patiekalų įtakoja gyvenamoji regioninė vieta, tam tikra klimatinė zona, kuomet yra pakeičiamas vienas iš ingredientų kitu. Štai kad ir silkė, kaip žinia, tai beveik kultinis žydų litvakų patiekalas, kuris Pietų Afrikoje ruošiama su ananaso gabalėliais. Litvakai silkę ruošia su obuoliu ar rūgščia grietine.

Litvakiški lietiniai primena toros ritinėlius

Dar vienas įdomus patiekalas, gaminamas per Sukkot šventę, yra lietiniai, primenantys toros ritinėlius, pagamintus iš plono pergamento. Sukkot pagrindinė skonių puokštė – cukatai.

Bene didžiausios  žydų  rudens šventės prasideda rugsėjo 19 d. ir tęsiasi beveik visą mėnesį.

Tai Rosh Hashanah (pažodžiui „metų galva“ arba „Naujieji metai“) žydų Naujieji metai. Viso pasaulio žydai švenčia šias šventes. Šios šventės metu  draudžiama  dirbti, mokiniams nereikia eiti į mokyklą.  Rosh Hashanah  kiekvienais metais švenčiama skirtingu laiku. Šios šventės metu valgomi obuoliai, pamirkyti meduje, simbolizuojantys saldžių metų viltį.

Svarbi Jom Kippur diena, kaip pasninko ir maldos diena. Pasninkas prasideda saulei leidžiantis ir baigiasi kitą saulėlydį. Mažiems vaikams ir ligoniams pasninkauti nereikia. Tikintieji dalyvauja sinagogos pamaldose, kurių metu daugiausia dėmesio skiriama atgailos ir išpažinties ritualams. Žydų tradicija moko, kad negalima prašyti Dievo atleidimo už nuodėmes kitam asmeniui, nebent žmogus su tuo asmeniu iš pradžių pasitaisė. Daugelis žydų šiuo prašo draugų ir šeimos atleidimo.

Pasibaigus pasninko laikui gaminami lengvesni šventiniai tradiciniai patiekalai. Vienas populiariausių patiekalų yra beigel lox – garsusis beigelis su lašiša (jidiš kalba).

Visada ant stalo puikuojasi ir kapotos kepenėlės – dar vienas kultinis litvakų patiekalas – gamintas ir Kupiškyje. Šiandien tokį patiekalą paprasčiausiai vadiname paštetu, kuris gali būti pagardinamas ir brendžio šlakeliu. Vištienos kepenėlės pamirkomos vandenyje su druska, kad visiškai neliktų kraujo pėdsakų. Žydams kraujas  maiste – baisi nuodėmė. Kepenėlės pirmiausiai  nuverdamos,  tuomet kapojamos, sudedami visi prieskoniai ir kiti pagardai. Patiekalas puošiamas smulkintu kiaušiniu.

Kapotos kepenėlės arba paštetas

Kitas legendinis žydų patiekalas – foršmakas. Tai kapota silkė pagardinta obuoliais, graikiniais riešutais, kiaušiniais, citrinų sultimis. Vilniaus Beigelių krautuvėlės vyriausioji kepėja Rivą rengia foršmako gaminimo edukacijas  ir jų metu naudoja savo babūnės silkės kapoklę.

Foršmako ingridientai

Silkė kapojama su šimtamete silkės kapokle

Negalima užmiršti dar vieno skanėsto, tai legendinio macų kugelio, kuris puikiai tinka šiokio savaitgalio pusryčiams, o jeigu dar pagardinsime macų lakštus bruknėmis ir saldžia varške tai pirštelius apsilaižysime. Tiesa tai pavasario šventės – Pesach patiekalas.

Pesach patiekalas – macų kugelis prieš kepimą

Macų kugelis su aviečių uogiene

Alyvuogių salotos

Gaminome ir degustavome alyvuogių salotas. Paprastesnio recepto gal ir nerasite. Nors šias salotas lengva gaminti, bet jų istorija daug ką pasako apie žydų verslumą. Receptas atkeliavo iš Izraelio.

Alyvuogių salotos iš Izraelio

Kaip žinia, Lietuvoje alyvmedžių nerasi nei su žiburiu. O iš kur litvakai tų alyvuogių gaudavo? Štai čia prasideda dar viena nepaprasta žydų pirklių kulinarinė kelionė. Galime daryti prielaidą, kad jau nuo seniausių laikų žydai buvo vieni geriausių prekeivių pasaulyje. Tai rodo, kad produktai nebūdingi mūsų kraštui atkeliaudavo ir į Lietuvos štetlus ir puikuodavosi ant vaišių stalo.

RECEPTAS

Paruošimo laikas: 10 min. I 4 porcijos

Jums reikės:

• 3 puodeliai žalių ir juodų alyvuogių
• 1-2 pomidorų pastos puodelių
• česnako skiltelės
• 2-3 šaukštai alyvuogių aliejaus.

Viską sumaišyti su spaustu česnaku.

Nuotraukos autorės, 2020 m.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narė Natalija Cheifec žydų religijos ir tradicijų žinovė mielai sutiko dalyvauti Kupiškio etnografijos muziejaus vykdomame projekte „Žydų valgiai, gaminti Kupiškyje“. Muziejus planuoja 2020 m. išleisti Kupiškyje gyvenusių žydų kulinarinio paveldo knygą, tačiau išskirti šiam kraštui būdingus patiekalus ar atrasti jų receptūras.

Paruošė Dovilė Rūkaitė

Ar galite įsivaizduoti, jog silkės istorija skaičiuojama daugiau nei tūkstantį metų. Ją nuodugniai dokumentuoja „silkės maniakai“, clupea harengus mėgėjai, kurie jaučia aistrą mažoms, druskingoms žuvims. Ir dėl rimtų priežasčių – ši maža žuvytė turi ilgą istoriją, įtakojančią pasaulio geopolitiką ir ekonomikos istoriją jau 1000 metų. Silkių kaulai buvo rasti neolito laikų Skandinavijos kapuose. Islandijos pirkliai jau X amžiuje eksportavo į Europą džiovintas, sūdytas žuvis.

“Hanzos sąjunga, viduramžių ekonominė gildija, atsirado todėl, kad vokiečiai turėjo druskos, kurios skandinavai troško kaip savo silkių konservanto, o britų ir olandų jūreivystės galia formavosi ir laikėsi dėl silkės prekybos[1]“.

Lietuva ir Norvegija 2020 m. minint #ŽydųKultūrosMetus galėtų surengti silkės ragautųjų vakarėlį skirtą 200 m. silkės kelio jubiliejui. Ant stalo puikuotųsi tuzinas tiek lietuviškos, tiek žydiškos, tiek norvegiškos silkės patiekalų. Pasirodo XIX a. pradžioje silkės paliko Baltijos jūrą ir mūsų protėviai Lietuvoje buvo priversti ieškoti, iš kur gauti silkių. Užsimezgė ryšiai su Norvegijos miestu Stavangeriu, iš kurio šimtai laivų nuo 1815 iki 1870 metų aprūpindavo Baltijos jūros uostus silkėmis. Būtent silkėms šis miestas turi būti dėkingas už savo suklestėjimą – iki tol buvęs varganas ir menkai apgyvendintas, per 60 metų jis tapo ketvirtuoju didžiausiu Norvegijos miestu su 25 000 gyventojų.

Russ & Daughters, 106 m. veikiantis žydiško maisto restoranų tinklas, MATIAS silkės dienos

Dar Smetonos laikais silkių prekyba Lietuvoje užsiimdavo žydai. Istoriko Dainiaus Elerto teigimu, jie silkes po Lietuvą paskirstydavę nuo seno. Šie prekeiviai perimdavo iš Norvegijos į Klaipėdos uostą atgabentas silkes, kurios pasiekdavo lenkiškai kalbėjusią diduomenę ir dauguma lietuviškai šnekėjusių valstiečių. Pasak istoriko, 1849 metais 98 nedideli norvegų laivai į Klaipėdą atplukdė 50 000 statinių su sūdytomis silkėmis.

Silkių pardavėjos, Bydgoščius, Lenkija, 1925 lapkritis

Žydų pirklių keliais silkės keliavo į Europą, o žydės šeimininkės šią žuvį pavertė patiekalais, kurie šiomis dienomis pretenduoja į nematerialaus kulinarinio paveldo šimtuką ir tapo delikatesu.

„Žydų maisto enciklopedijos“ sudarytojas Gilas Marksas sako, kad žydai buvo žymūs silkių pardavėjai Europoje. Ši žuvis svarbi žydų bendruomenei tiek komerciškai tiek ekonomiško gyvenimo būdo prasme – to nepervertinsi.

Žydų žuvies krautuvėlė, žydų kvartalas, Niujorkas, 1942

Išrinktosios tautos pasirinktoji žuvis

„Silkės plaukioja tūkstantiniais būriais, kartais jas užpuola didžiulės plėšrios žuvys, bet silkė išgyvena. Kaip ir žydų tauta – tokia yra tautos patirtis ir tokia jos pasirinkta žuvis“ – taip sako žydų maisto žinovė Maira Kalman kalbėdama apie silkę –  vieną iš kultinių  žydų patiekalų.

Silkės patiekalai tiek lietuvių tiek žydų  virtuvėje užima ypatingą vietą. Sudarant šimtuką populiariausių  -foršmakas karaliautų tarp pirmųjų. Dar keli būdai – tai silkė su tomatais, silkė su rūgščia grietine ir  svogūnais ir svogūnų laiškais ar krapais, marinuota silkė ir ko gero kepta silkė.

Žydų imigrantams XIX amžiaus pabaigoje persikėlus į Ameriką – išvyko ne tik beigeliai, bet ir silkės atsirado žuvies turguose ir maisto prekių parduotuvėse.

New York Magazine, 1968

Maždaug 2–2,5 milijono žydų persikėlė į JAV nuo 1880 m. Iki 1924 m., Kai Johnsono-Reedo įstatymas nustatė reikšmingas imigracijos ribas, daugiausiai žydų apsigyveno Niujorke. Reikėjo greitai spręsti išgyvenimo ir prasimaitinimo klausimus, o žydai atsivežė savo receptus, savo maistą ir įpročius.

 „Silkė buvo išgyvenimo maistas. Tai nebuvo delikatesas.”

– sakė Annie Polland, Amerikos žydų istorijos draugijos vykdančioji direktorė.

Tad kaip silkė tapo taip glaudžiai susijusi su žydų virtuve? Čia pamokantis  yra beigelio pavyzdys. Knygoje „Mes esame tai, ką mes valgome: etninis maistas ir amerikiečių gamyba“ maisto istorikė Donna R. Gabaccia paaiškina, kad beigeliai tapo pripažinta žydiško maisto ikona tik tada, kai žydų kepėjai ėmė juos pardavinėti savo įvairiataučiams kaimynams. Štai jums būdas, kaip maisto gamyba, mainai, rinkodara ir vartojimas sukūrė naują tapatybę – ir maistui, ir valgytojams.

Pirmą kartą silkė žydų maisto rinką pasiekė XV a. Donaldas S. Murray, knygos „Silkių pasakos: kaip sidabriniai numylėtiniai formavo žmogaus skonį ir istoriją“ autorius, paaiškina, kad olandai pirmą kartą sūdė šviežią žuvį XV amžiuje, siekdami išsaugoti jas ilgai kelionei nuo Šiaurės jūros iki uostų ir miestų visoje Europoje.

“Žydai, gavę iš anksto pasūdytą žuvį statinėse, tapo žymiais silkių prekybininkais. Jie silkę importavo ir gabeno geležinkeliu į Vokietiją, Lenkiją ir Rusiją ir pardavinėjo ją parduotuvėse bei iš vežimėlių“, teigia žydų kulinarijos žinovė Claudia Roden.

Maisto istorikas Johnas Cooperis rašo, kad jau XV amžiuje Austrijos žydų mityba susidarė iš „pieno, sviesto, juodos duonos, kiaušinių, sūrio, sriubos, daržovių, raugintų kopūstų, ryžių ir silkių”.

Pasak rašytojo, vertėjo ir dramaturgo Michaelo Wexo, „Rhapsody in Schmaltz: Jidiš maistas ir kodėl mes negalime nustoti jį valgyti“ autoriaus, silkė buvo „nacionalinė Jidišlando žuvis“.

Persipynusios virtuvės istorijos ir receptai iš Lenkijos, Rusijos ir Pietų Afrikos

Silkė[2] ir šiaip žuvis Lenkijoje turi senas tradicijas. Tai buvo lenkų virtuvės dalis nuo viduramžių ir tiesiogine prasme yra tūkstančiai būdų ją paruošti ir valgyti, iš kurių daugelis yra seni receptai, perduodami močiučių ir motinų, tėvų bei senelių.

Istoriškai silkė (dažnai patiekiama su kopūstais) buvo laikoma varganu patiekalu, kai turtingesni žmonės labiau mėgo kitas žuvis, tokias kaip karpiai, menkės. Gdanske, garsėjančiam didele žydų bendruomene vietoj mėsos penktadienį visada buvo valgoma žuvis. Yra receptų, kurie siekia XVII a., ir jie beveik visada skirti marinuotoms, sūdytoms ir užpiltoms silkėms. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad greitai sugenda, o marinavimas yra lengvas būdas nebrangiai išsaugoti žuvį.

Pagal paplitusį posakį Amsterdamas pastatytas iš silkės kaulo, o olandai silkės dvoką pavertė auksu. Prancūzai meldėsi prie silkės – Šv. Harengo, o pati žuvis tarnavo kaip valiutos forma. Sakoma, kad net Voltaire’as kažkada pripažino, kad nors žuvies sūdymas ir pardavimas gali būti ne pats svarbiausias klausimas žmonijos istorijoje, tikrai yra miestų, kurie savo jėgą skolingi silkėms.

Mūsų kraštuose gerai žinome silkės pataluose patiekalą. Aplink jį irgi sklando viena kitą paneigiančios legendos. „Silkė pataluose“, „Silkė po patalais“, „Silkė kailiniuose“ – nesvarbu, kaip vadinsite šį nuo vaikystės pažįstamą patiekalą, tai – vienas populiariausių švenčių valgių. Bet ar žinote, kad jo sukūrimo istorija turi netgi politinę potekstę?

Rusiškas plakatas – padėka šefui, sukūrusiam mėgstamą patiekalą. 

Vienų šaltinių teigimu, ši silkė pirmąkart valgytojams buvo patiekta 1918-ųjų, kitų – 1919-ųjų išvakarėse. Tačiau sutinkama, kad tai nutiko metų sandūroje. Gal todėl Rusijoje ši silkė iki šiol laikoma pagrindiniu naujametiniu valgiu. Jo autorius – pirklys Anastasijus Bogomilovas, populiarių smuklių Maskvoje ir Tverėje savininkas. Porevoliuciniais metais jo smuklių lankytojai dažnai prisigerdavo, pradėdavo ginčytis, o tuomet paleisdavo kumščius. Nuo to kentėjo A. Bogomilovo smuklės: duždavo indai ir langai, lūždavo baldai ir durys. Ir štai Anastasijus su savo virėju Aristarchu Prokovcevu sumanė sukurti patiekalą, kuris būtų ne tik skani ir soti užkanda, bet ir vienytų liaudį. Jie paėmė silkės, kurią labai mėgo darbininkai, bulvių, kurie simbolizavo valstiečius, burokėlių, kurie simbolizavo bolševikų vėliavos spalvą, prancūziško provansalio padažo, kitaip – majonezo, kuris veikiausiai simbolizavo Prancūzijos revoliuciją, ir viską gražiai sudėliojo lėkštėje. Pagal to meto revoliucines madas salotos buvo pavadintos taip: „Šovinizmui ir nuosmūkiui – boikotas ir atskirtis“ („Шовинизму и Упадку – Бойкот и Анафема“) – pirmosios žodžių raidės sudarė žodį „šuba“ – išvertus iš rusų kalbos, tai reiškia kailinius.

Štai todėl šiam patiekalui ir prilipo silkės po kailiniais pavadinimas! Šiandien yra gausybė šio patiekalo variantų, bet visų jų esmė – silkė su virtomis daržovėmis ir majonezu.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės organizuotų 2019 m. silkės ir kitų litvakų virtuvės patiekalų degustacijos anonsas su Jeffrey Yoskowitz ir Riva Portnaja

Rivos silkės kapoklės istorija nukeliavo iki Pietų Afrikos, 2020 m.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė taip pat saugo ir puoselėja žydišką kulinarinį paveldą. Prieš 5 metus duris atvėrus Beigelių krautuvėlės meniu iki šiol puikuojasi foršmakas (kapota silkė) – kaip viena iš skaniausių žydiškų užtepėlių  būtinai gaminama su antaniniais, rūgščiais obuoliais. Foršmakas kapojamas su  silkės kapokle, neseniai ją namuose atrado Beigelių krautuvėlės vyriausioji kepėja Riva. Kaži ar ne su tokia pat kapojamos ir žydiškos kepenėlės.

Moteris kapoja kepenėles, Iliustracija iš “The book of Jewish food”, C. Roden

Sekant žydiškos silkės receptų keliais sužinojome, kad Kupiškio Litvakų palikuonys emigracijoje Pietų Afrikoje marinuoja silkė net su ananasais. Salstelėjęs jų skonis primena ir danišką silkės derinį su razinomis ir pomidorų pasta.

Silkė su ananasais

Laukite tęsinio

Šis straipsnis parengtas minint Europos žydų kultūros dienas. 2020m. paskelbta tema – „Žydiško kelionės“

Už paramą dėkojame Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos

[1] R.W. Apple in the New York Times in 2002.

[2] https://culture.pl/

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia kepti chalas kartu su milijonais pasaulio žydų ir prisijungti prie iniciatyvos #ŠabasNamuose

Šių metų chalų kepimo šventė pasaulio žydų bendruomenėse bus švenčiama kiek kitaip. Šimtus tūkstančių moterų ir merginų jungiantys renginiai stadionuose, aikštėse ir bendruomenėse nevyks – chalos bus kepamos namuose, akimirkomis kviečiama dalintis socialiniuose tinkluose.

Šiais nepaprastais pasaulinės pandemijos laikais uždarius miestus, uždraudus susirinkimus seneliai nebeapkabina anūkų, o visą darbo dieną dirbantys tėvai tapo etatiniais mokytojais. Tačiau vienintelis pastovus šiame chaose išliko Šabato šventimas.

Ironiška tiesa yra tai, kad šiais metais mes galime būti arčiau vienas kito nei bet kada anksčiau. Nesvarbu, ar kur esame – Amsterdame, Niujorke ar Johanesburge – visi esame namuose.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia pasitikti pasaulio žydus vienijantį Šabatą kartu.

Šiemet, lapkričio 6 d. – penktadienio popietę kviečiame kartu su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene kepti chalas, dalintis bendruomeniškumo ir žydiškos tradicijos šiluma. Prie kampanijos prisijungia Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija, kviečiame Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių žydų bendruomenes.

Vakare, saulei nusileidus  Šabatą pasitikti kartu su Vilniaus žydų religinės bendruomenės vadovu Simu Levinu ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky su anūke Estera.

Susitikime prie virtualaus Šabato stalo ZOOMe! Registracija būtina.

ČIA >> https://bit.ly/3jDS9VQ

Tegu sugrįžta Šabatas namo – ten kur jam ir vieta.

Viso pasaulio žydai šiemet, jau septintus metus iš eilės rengs chalos kepimo ir Šabo sutikimo vakarus savo bendruomenėse. Šiame užburiančiame renginyje dalyvauja tūkstančiai pasaulio miestų, o Vilnius – vienas jų. Prie pasaulinio “The Shabbos Project” ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pirmą kartą prisijungė 2016 m. rengdama nepaprastą žydiškos duonos – chalos kepimo vakarą, kartu su bendruomenės nariais ir brangiais draugais.

Chala – tai ypatinga, Šabui ir šventėms žydų šeimose kepama duona. Visa paruošimo, atplėšimo ir kepimo reikšmė glaudžiai siejasi su tradicijom ir religija. Pavadinimas pirmiausia reiškė kepalėlį ar paplotėlį iš atskirto atnašai pirmosios tešlos gabalėlio, kaip rašoma Tanakhe, knygoje Bamidbar (Skaičių), ir tai vienas pirmųjų įsakų izraelitams, jiems ruošiantis dykumoje įeiti į Pažadėtąją žemę: „Iš pirmosios tešlos atidėsite atnašai chalą kaip atidedate atnašą kūlės grūdų“. (Bamidbar 15:20)

Renginį organizuoja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.

Renginio anonsas socialiniuose tinkluose: #ManoŽydiškaKelionė #ŽydųKultūrosMetai #ŽyduKultūrosDiena  #Šabasnamuose 

#KeepingItTogether #GeroŠabato #PenktadienioChala

Daugiau informacijos: Dovilė Rūkaitė, LŽB projektų vadovė, projects@lzb.lt

Pranešimas spaudai

2020-11-05

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia kepti chalas kartu su milijonais pasaulio žydų ir prisijungti prie iniciatyvos #ŠabasNamuose

 Šių metų chalų kepimo šventė pasaulio žydų bendruomenėse bus švenčiama kiek kitaip. Šimtus tūkstančių moterų ir merginų jungiantys renginiai stadionuose, aikštėse ir bendruomenėse nevyks – chalos bus kepamos namuose, akimirkomis kviečiama dalintis socialiniuose tinkluose.

Šiais nepaprastais pasaulinės pandemijos laikais uždarius miestus, uždraudus susirinkimus, seneliai nebeapkabina anūkų, o visą darbo dieną dirbantys tėvai tapo etatiniais mokytojais. Tačiau vienintelis pastovus šiame chaose išliko Šabato (Šabo) šventimas.

Ironiška tiesa yra tai, kad šiais metais mes galime būti arčiau vienas kito nei bet kada anksčiau. Nesvarbu, ar kur esame – Amsterdame, Niujorke ar Johanesburge – visi esame namuose.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia pasitikti pasaulio žydus vienijantį Šabatą kartu.

Šiemet, lapkričio 6 d. – penktadienio popietę kviečiame kartu su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene kepti chalas, dalintis bendruomeniškumo ir žydiškos tradicijos šiluma. Prie kampanijos prisijungia Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija, kviečiame Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės, Švenčionių žydų bendruomenes.

Vakare, saulei nusileidus  Šabatą pasitikti kartu su Vilniaus žydų religinės bendruomenės vadovu Simu Levinu ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky su anūke Estera.

Susitikime prie virtualaus Šabato stalo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė socialiniuose tinkluose.

Tegu sugrįžta Šabatas namo – ten kur jam ir vieta.

Viso pasaulio žydai šiemet, jau septintus metus iš eilės rengs chalos kepimo ir Šabo sutikimo vakarus savo bendruomenėse. Šiame užburiančiame renginyje dalyvauja tūkstančiai pasaulio miestų, o Vilnius – vienas jų. Prie pasaulinio “The Shabbos Project” ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pirmą kartą prisijungė 2016 m. rengdama nepaprastą žydiškos duonos – chalos kepimo vakarą, kartu su bendruomenės nariais ir brangiais draugais.

Chala – tai ypatinga, Šabui ir šventėms žydų šeimose kepama duona. Visa paruošimo, atplėšimo ir kepimo reikšmė glaudžiai siejasi su tradicijom ir religija. Pavadinimas pirmiausia reiškė kepalėlį ar paplotėlį iš atskirto atnašai pirmosios tešlos gabalėlio, kaip rašoma Tanakhe, knygoje Bamidbar (Skaičių), ir tai vienas pirmųjų įsakų izraelitams, jiems ruošiantis dykumoje įeiti į Pažadėtąją žemę: „Iš pirmosios tešlos atidėsite atnašai chalą kaip atidedate atnašą kūlės grūdų“. (Bamidbar 15:20)

Renginį organizuoja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.

Renginio anonsas socialiniuose tinkluose: #ManoŽydiškaKelionė #ŽydųKultūrosMetai  #ShabesatHome #ŽyduKultūrosDiena  #Šabasnamuose #KeepingItTogether #GeroŠabato

Daugiau informacijos: Dovilė Rūkaitė, LŽB projektų vadovė, projects@lzb.lt

Vakare, lapkričio 6 d. saulei nusileidus  Šabatą pasitikime kartu su Vilniaus žydų religinės bendruomenės vadovu Simu Levinu ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky su anūke Estera. Chalas mokys kepti Beigelių krautuvėlės vyriausioji kepėja Riva Portnaja. Mus sveikina Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Yossef Levy,  Šiaulių krašto žydų bendruomenė, pasaulinio chalų kepimo kartu projekto Shabbos project iniciatorius Rabinas Dr. Warren Goldstein.

Lauksime jūsų nuo 15.15 val. socialiniuose tinkluose – dalinkitės ir pažymėkite savo Šabato akimirkas #Šabasnamuose 

Tegu sugrįžta Šabatas namo – ten kur jam ir vieta.

„Beigelių krautuvėlės“ penktadienio Chala

RECEPTAS

1 kg miltų (persijokite)

2 kiaušiniai

1/3 stiklinės aliejaus

30 gr mielių

1,2 stiklinės vandens

1 šaukštelis druskos

2-3 šaukštai cukraus

Mieles ir cukrų įmaišykite į kelis šaukštus šilto vandens, palaukite kol pakils.

Į kalną miltų įmuškite kiaušinius, pilkite mieles, vandenį, aliejų, priedus – viską gerai suminkykite, kol masė nebelips prie dubens kraštų, jei reikia – pridėkite dar miltų.

Sudėkite tešlą, uždenkite rankšluosčiu ir šiltai palikite, kad pakiltų.

Po 30-40 min. ją šiek tiek paspaudykite, padalinkite į du gabalus, paskui iš jų suformuokite po 3 juostas ir supinkite į kasas. Paruoštus kepiniu dėkite į riebalais pateptą skardą, uždenkite rankšluosčiu ir palikite pakilti valandai.

Kiaušinį suplakite , patepkite pynutes. Barstykite jas aguonomis arba sezamais. T

Taip pat galite atskiras juostas barstyti zatar prieskoniu ir kitais.

Orkaitę įkaitinkite iki 190 laipsnių. Kepkite apie 20-25 min. kol gražiai paruduos.

Šabato eiga ir maldos anglų ir hebrajų kalbomis: https://bit.ly/2QutF5s

Renginį organizuoja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.

Renginio anonsas socialiniuose tinkluose: #ManoŽydiškaKelionė #ŽydųKultūrosMetai #ŽyduKultūrosDiena  #Šabasnamuose 

#KeepingItTogether #GeroŠabato #PenktadienioChala

Daugiau informacijos: Dovilė Rūkaitė, LŽB projektų vadovė, projects@lzb.lt

Žydiško maisto kelias

Paruošė Dovilė Rūkaitė

Žydiška duona – jos minkymas, kepimas, palaiminimas ir dalijimasis – yra beveik kiekvienos žydų šventės dalis.

Žydų, Dievo ir duonos ryšys aiškiai išdėstytas Toroje. Tačiau niekur žydų šventraščiuose nerašyta, kad chala yra pinta, saldi, geltona, skaniai trapi duona, tokia, kokia yra žinoma daugumai Amerikos žydų, kilusi iš turtingos Rytų Europos kepimo tradicijos.

Žydai išsibarstę po visą pasaulį – taip pat ir jų duona. Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos bendruomenėse kepama paprastesne duona Šabatui. Ne tokia saldi ji geriau tinka valgyti su aštriais, ugningais ir sūriais regiono patiekalais. Kepamos ir saldžios ir aštrios, su medumi, džiovintais vaisiais kmynai, sezamais. Per Chanuką kepama riebesnė – su alyvuogių aliejumi.

„Kad tai irgi gali būti chala, man buvo apreiškimas“, – sako Jessamyn Waldman Rodriguez, Hot Bread Kitchen  įkūrėja Manhetene, užaugusi Toronte ir sužinojusi apie „alternatyvias“ chalas žydų kepimo klasėje.

Sefardiška chala

Dabar viena iš jos kūrinių  Rytų Harlemo kepykloje, yra sefardų chala: apvali, auksinė ritė, be kiaušinių ir nesaldinta, bet traški su sezamu, kumino ir kmynų sėklomis. Kuriant šį receptą ji galvojo apie duoną, kurią norėtų valgyti su su marokietišku tagine (marokietiškas troškinys).

Šiuolaikinio pasaulio žydiška chala – tai kvapni, minkšta, gelsvai balta mielinė duoną su tolygiai paskrudusia plutele. Bet tai neįvyko per naktį.

Tadiciškai chala apibrėžiama kaip bet kokia duona, gaminama naudoti žydų ritualuose.

Išminčiai nustatė išskirtinį palaiminimą duonai: בָּרוּךְ אַתָּה יְיָ אֱלֹהֵינוּ מֶלֶךְ הָעוֺלָם, הַמּוֺצִיא לֶחֶם מִן הָאָרֶץ „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, išauginantis duoną iš žemės“. Šis palaiminimas sakomas prieš valgant bet kokios rūšies duonos gaminius: paprastą duoną, macas, chalą, bandeles.

Šabato stalas ir duonos bei vyno palaiminimas, Lenkija

Per pirmuosius kelis tūkstančius žydų gyvenimo metų chala buvo laikoma visa žydų bendruoemnėse kepama tradicinė duona. Sluoksniuota plokščia per naktį kepta Jemeno duona, pitos kišenės Sirijoje,  lepeškos – paplotėliai Kaukaze. Vėliau chalai keliaujant su žydai, duona įgijo vengrišką aguonėlių apdarą, Libijoje ją mirkė apelsinų žiedų vandenyje, o Ispanijoje sumaišė su moliūgais.

Aškenaziai – Vidurio ir Rytų Europos žydai – chalą kepa tokią, kokią mes atpažįstame šiandiena –saldžiai sūrios, mielinės tešlos su kiaušiniais. trijų ar šešių pynių.

Sefardų Šiaurės Afrikos ir Viduriniųjų Rytų žydų bendruomenėse (jų protėviai ir tradicijos kildinamos iš Ispanijos prieš inkviziciją ir net iš Romos imperijos laikų) chalos kepamos kiek kitaip. Tešloje kiaušinių ir cukraus buvo palyginti nedaug, tačiau prieskonių, medaus ir alyvuogių, riešutų bei sėklų aliejaus negailėta.

Taip išsivystė ypatingi regioniniai chalos receptai: gausiai apibarstyta sezamu ar aguonomis tešla, kvepianti anyžiais, kardamonu ar kalendra ir praturtinta migdolų arba alyvuogių aliejumi. Prieskoniai, tokie kaip šafranas ir zaataras, apelsinų žiedai ir rožių vanduo, pateko tarp cukraus, vaisių ir riešutų.  Skirtingai nuo kukliai lygių aškenazių  chalų  -sefardų kepalai dažnai būna nusagstyti sveikais riešutais, išmargintais saldžiais įdarais arba prieskoniais.

To pačio regiono mizrahi žydai, kurių protėviai nuo seniausių laikų gyveno Šiaurės Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose, taip pat turi aiškų, savitą chalos stilių.

Dauguma mizrahi chalų yra gan paprastos, juose nėra cukraus ir riebalų. Kai kuriose kepyklose liesas kepalas vadinamas water chala (vandens chala). Kartais kepiniai yra pagardinti prieskoniais, bet nesaldinti. Šios chalos puikiai tinka skandinti nesibaigiančioje meze užkandžių gausybėje. Meze – tai tipiška mizrahi Šabo patiekalų ir užkandžių pateikimo tradicija.

Vandens chala

Vandens chala yra Džerba, salos prie rytinės Tuniso pakrantės, kurioje gyvena viena iš nedaugelio čia likusių žydų bendruomenių chalos paruošimo stilius.

Niujorko „Breads Bakery“ vyriausiasis kepėjas Uri Scheftas, knygos apie Vidurio Rytų duoną autorius, neseniai lankėsi Džerbos bendroje žydų kepykloje arba kushoje. Kaip ir daugumoje senovinių miestelių aplink Viduržemio jūrą, Džerbos kusha apjungia bendruomenę: chalos atnešimas į orkaitę kepimui yra savaitinis ritualas.

“Kiekviena moteris turi padaryti savo chalą šiek tiek kitokią nie kitos, kad galėtų atpažinti, kai išeis iš orkaitės”, – sakė p. Scheft.

Duonos yra profesionaliai susuktos ir suformuotos į žuvis ir gėles, kasas ir rankas.

Džerbos žydų bendruomenės berniukas su chalom, Tunisas, nuotrauka wsj.com

Džerbos bendroji žydų kepykla, Tunisas, Tunisas, nuotrauka wsj.com

Žydų duoninė Tunise, nuotrauka wsj.com

Naujoji chala – senoji tradicija

JAV ir Izraelio duonos kepyklose visos trys tradicijos yra sintetinamos į naujas duonos variacijas. Tipiška Izraelio chala yra liesesnė už aškenazių chalą, o ši turtingesnė už mizrahi ir dažnai puošiama kaip sefardiška.

2020 m. lapkričio penktadienis, Tel Avivas, Dusia Lan Kretchmer nuotrauka

Daugybė šiuolaikinių chalų vystosi pagal kepėjo skonį ir išmoktas pamokas. Nors tai nėra tradicija, ponia Glezer, rašydama savo knygą, sukūrė specialiai alyvuogių aliejaus turinčio chalos receptą, skirtą Hanukai; aliejus suteikia drėgną trupinį ir, jei aliejus yra labai šviežias ir šaltai spaustas, tešla tampa žaliai auksiniu atspalviu.

Ponas Scheftas, užaugęs Izraelyje, sukūrė „šventinę chalą“, atspindinčią mėgstamiausias Artimųjų Rytų sėklas ir prieskonius: nigelę, saulėgrąžas, aguonas, sezamą, moliūgą ir liną. Naujai sugalvotos jo „atostogų“ chalos yra gana amerikietiško skonio. Jis yra sūrus ir pikantiškas su morkomis, petražolėmis ir salierais.

O Argentinoje žydų bendruomenė kepa JALA . Čia galima rasti chalos  net su šokolado drožlėmis.

 Chalą kepa ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė

 Kiekvieną penktadieniais Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Beigelių kepyklėlėje kepamos chalos. Čia jos visada tradicinės, su sezamais ir aguonėlėmis. Prieš Roš ha Šana – naujus metus – kepamos apvalios. O ypatingoms progomis kepamos modernios, bet jų skonis ir kvapas visada primena per tūkstančius metų susiformavusią tradiciją.

Moderni beigelių krautuvėlės chala, nuotrauka Dovilės Rūkaitės

Lygiai prieš metus, 2019 lapkričio mėn. Beigelių krautuvėles kepėjų sukurti kepiniai puikavos M.Mažvydo bibliotekos specialaus renginio lentynose ir tirpo maisto gurmanų pilvuose.

„Juk viskas prasideda nuo duonos ir sviesto, nesvarbu – tai restoranas ar namai. Tad ir čia noriu jus pavaišinti ką tik iškepta duona su sviestu, nes tai yra pradžios simbolis“,  – apie sumanymą netikėtai nustebinti susirinkusius svečius kalbėjo duonos šventės sumanytojas A.Ivanauskas.

Cahlų kepimo šventė Šeduvos bendruoemnėje, 2018 m. nuotrauka Dovilės Rūkaitės

Šiemet jau ketvirtą kartą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė chalas kepė kartu su viso pasaulio  žydų bendruomene. Beigelių krautuvėles kepėja Riva Portnaja demonstravo kaip kepti klasikinę chjalą ir chalą su moliūgu.

Chala su moliūgu, nuotrauka Dovilės Rūkaitės 2020 m.

Chala su moliūgu, nuotrauka Dovilės Rūkaitės 2020 m.

Kvietėme bendruomenės narius dalintis akimirkomis ir chalomis bei jų kepimo tradicija. Savo šeimos chalomis pasidalino Dusia Lan Kretchmer.

Esu kaunietė , 49 metus  su vyru gyvename Izraelio Kiryat Ono mieste. Esame išeivių iš Lietuvos Žydų Bendruomenės nariai.  Turime 3 vaikus – visi vedę. Turim 4 anūkus – 2 suaugę jau kariuomenėje.  Penktadienio vakare  visa šeima susitinka Šabo vakarienei ir daugumoj  vaikai kepa chalas.

Nėra nieko skanesnio nei kapotos kepenėles, kapota silkė , gefilte fish su šilta chala.

Dusia Lan Kretchmer šeima

Šlisl chala – rakto formos chala, kepamia pirmą šabatą po Pesach, nuotrauka Dusia Lan Kretchmer

Sūnus Ido yra advokatas, jis mėgsta kepti chalas,net apvalias , beigales su sezamu kepa.

Dukte Tally, gimusi Kaune , dirba logistikos srityje , mėgsta gaminti, priiminėti svečius ir kepti chalas, beigelius , mielinius pyragus su šokoladu, aguonomis, chalva.

Sunus Rafi yra HighTech (aukštųjų technologijų) specialistas ir mėgsta virti japoniškos bei kinetikos virtuvės patiekalus. Chala nėra jo stiprioji pusė.

Šeimos chala – jei jos lieka, snūkės gauna priešpiečiam keptos kiaušinyje,

Jei kartais lieka chalos po šabatoa, aš iš jos ruošiu keptą duoną kiaušinyje, pabarsčius cukrumi. Anūkės labai mėgsta ir su džiaugsmu pasiima į mokyklą vietoj sumuštinio.

Sveikinu ruošiant šį projektą ir linkiu sėkmes !

Dusia Lan Kretchmer pasidalino šiomis nuotraukomis specialiai Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei dalyvaujant pasaulinėje chalų kepimo šventėje #ŠabasNamuose.

Chalomis, šiluma ir tradicijomis dalinosi Šiaulių krašto ir Panevėžio žydų bendruomenės chalos ir tradicija

Panevėžio bendruomenės kepėjos ir jų chalos

Šiaulių krašto žydų bendruomenės chalos 2020 m.

Prie pasaulinės šventės prisijungė ir Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija’

Chalos buvo kepamos namuose, akimirkos socialiniuose tinkluose:

#ManoŽydiškaKelionė #ŽydųKultūrosMetai

#ŠabasNamuose

Laukite tęsinio

Šis straipsnis parengtas minint Europos žydų kultūros dienas. 2020m. paskelbta tema – „Žydiško kelionės“

Už paramą dėkojame Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos.

Šaltinai: www.nytimes.com; wsj.com,

Žydiškos silkės kelias

Paruošė Dovilė Rūkaitė

Sakoma, kad Lietuvos žydai suvalgydavo bent po vieną silkę kasdien. Būtent todėl yra galybė receptų, kaip šeimininkės tas silkes ruošdavo: ir marinuodavo, ir kapodavo, ir kepdavo. Silkių kapotiniai, gardinti smulkintais svogūnais, obuoliais, džiūvėsiais, actu, grietine ar citrinų sultimis – vienas tradicinių litvakų patiekalų, visuomet užimantis garbingą vietą tarp kitų šventinių valgių. Lenkijos žydai šį patiekalą skanindavo cukrumi, o Pietų Afrikos litvakai į kapotų silkių mišinį įmaišo trupintų imbierinių arba paprastų saldžių sausainių.

Silkė įvairiomis pasaulio kalbomis:

Įdomūs faktai apie silkę:

• Statinė, skirta silkėms marinuoti, yra ta pati statinė, kuria matuojamas aliejaus tūris
• Silkė yra seniausia egzistuojanti žuvų rūšis, yra net 180 silkių veislių
• 150 kilometrų – tokio ilgio gali būti vienas silkių būrys
• Grenlandijos apylinkėse silkė gyvena iki penkiolikos metų
• Kiekvienus silkės nugyventus metus žymi žiedas ant žvyno – kaip ir ant nupjauto medžio
• Pirmą kartą silkė buvo paminėta Anglijos vienuolynų įrašuose 702 m. Aleksandras Diuma, rašęs apie muškietininkų nuotykius, labai mylėjo silkę ir jai skyrė visą skyrių savo „Didžiajame kulinarijos žodyne“
• Silkė yra nepakeičiama priemonė kovojant su širdies ir kraujagyslių ligų bei diabeto rizika dėl antioksidantų, omega-3 riebalų rūgščių, seleno ir B bei D grupės vitaminų.
• Labiausiai naudinga šiuo atžvilgiu yra Kamčatkos silkė. Jame yra 33,5 procentai riebalų.
• 1492 m. Britai visoje šalyje priėmė įstatymą dėl vienodo silkių statinių tūrio. Tai sudarė maždaug 168 litrus. 1862 m. buvo priimtas kitas įstatymas: silkės statinės tūris buvo paskelbtas oficialiu naftos tūrio vienetu. Taigi naftos statinė.
• Didžiausia silkės vartotoja pasaulyje yra Rusija. Metinis šios žuvies suvartojimas Rusijos Federacijoje yra apie pusė milijardo tonų per metus.

Foršmako  istorija

Norint suprasti, kodėl žydai taip mėgsta silkę, reikėtų suprasti, kad dabartinė žydų virtuvė stipriai skiriasi nuo senovės Izraelio. Košeris – yra vienintelis dalykas, kuris jas sieja. Pagrindinis silkės privalumas yra kašruto taisyklių laikymasis: žuvys turėtų turėti žvynus ir pelekus.

Silkė ant žydų stalo pasirodė ne anksčiau kaip XVI a.  nepaisant to, kad Raudonojoje jūroje plaukioja keletas šios rūšies veislių. Iki XV amžiaus silkė tarp daugelio tautų buvo laikoma nekokybiška žuvimi dėl prasto kvapo ir kartaus skonio. Tada silkę taupymo sumetimais valgė tik vienuoliai ir vargingiausi.

Tačiau pasaulis nestovėjo vietoje. Olandijoje XIV amžiaus pabaigoje vienas iš žvejų silkei pradėjo šalinti  žiaunas supratęs, kad po šio proceso nemalonus kvapas išnyksta. Tuomet jis pradėjo sūdyti tokią silkę statinėse. Tai pirmiausia paragavo ir įvertino žvejo kaimynai, vėliau ir kiti silkių valgytojai daugelyje pasaulio šalių. Beje už šią inovaciją žvejui buvo pastatytas paminklas.

Silkės valgytojas, Hagos pakrantė, Nyderlandai. Foto notesfromcamelidcountry.net

Maždaug tuo pačiu laikotarpiu silkė atkreipė visų kitų dėmesį. Silkė buvo pigi ir tai buvo didelis pliusas. Žydai buvo engiami ir dažnai jiems nebuvo leista praturtėti. Maždaug tuo pačiu metu atsirado įvairūs silkės receptai. Reikia padėkoti ne tik olandų žvejui, bet ir prancūzams, kurie visai nepaisė burnos higienos ir prarasdavo dantis dar būdami jauni…taip jie pamilo paštetus. Artėja istorijos kulminacija, tuoj gims foršmakas. Tais laikais žydų persekiojimas Europoje augo. Prancūzijoje buvo ramiau, todėl žydų diaspora kūrėsi ten. Čia juos užklupo…paštetas ir žinomą jį žydai pradėjo gaminti savaip. Sena gera silkė atvyko kartu, pradėta ir eksperimentuoti su naujais produktais, kurie į Europą atvežti iš ne taip seniai atrastos Amerikos, pavyzdžiui, su bulvėmis.

Taip  pasirodė garsusis klasikinis foršmakas, kurį pradėjo ruošti ne tik žydai. Tik pamanykite – garsusis foršmakas  žinomas paštetas atsirado atradus olandų žveją, bėgant nuo persekiojimų ir klajojant po pasaulį, susitikus bedančius prancūzus ir atradus naujų produktų, kurie pasirodė Europoje, kai Kolumbas atrado Ameriką.

Sukapota silkė – foršmakas. Foto autorės

Kas yra foršmakas?

Jidiš :  פֿאָרשמאַק

 Lietuvos žydai vadinagehakte herring – kapota silkė

Oficialiai sakoma, kad tai silkės patiekalas, kuris kepamas su bulvėmis, svogūnais, grietine ir pipirais. Jo atitikmuo pvz. rusų viruvėje vadinamas „kūnišku“ («тельное»). Tokį patiekalą, pateiktą V. Levšino knygoje „Rusų kulinarija“, galima virti, kepti, tada patiekti tiek karštą, tiek atvėsintą. Sunku įsivaizduoti tradicinę žydų virtuvę be foršmako, kur be silkės dedami virti kiaušiniai, svogūnai, obuoliai, baltos duonos minkštimas ar džiūvėsėliai, sviestas, bulvės ir graikiniai riešutai. Šis užkandis tapo žydų nacionaliniu patiekalu. Tačiau, tiesą sakant, pasirodė, kad jis nėra autentiškas, o pasiskolintas iš Rytų Prūsijos virtuvės, kurioje taip vadinta kepta silkė.

Villiamas Pokhliobkinas pristato foršmaką kaip Rytų Prūsijos karštą užkandį, kuris buvo pagamintas iš keptos silkės*.

Beje, jei vartojate prūsų ar švedų technologijas, tada foršmakas turi būti patiekiamas karštas, o silkė apdorojama per mėsmalę.

Silkės stainės laukia išvežimo, Škotijos uostas. Foto edp24.co.uk

Žydų virtuvėje foršmakas yra šaltas užkandis, pagamintas silkę kapojant. Senovėje tokiam patiekalui ruošti buvo naudojama žemiausios kokybės žuvis, kaip tada vadinta „surūdijusia“. Patiekiant foršmaką su pienišku meniu, silkes buvo leista išmirkyti piene.

Internete yra tūkstančiai šio patiekalo receptų. Reikėtų pasakyti, kad kartu su silke, į tokį užkandį galima įdėti ir jautienos, avienos, vištienos, grybų, bulvių, kopūstų, makaronų, artišokų, varškės, burokėlių, ropių, grietinės su sūriu, majonezo, garstyčių, kečupo. Egzistuoja net iš veršienos smegenų ruošiamas foršmakas.

Skanaus!

Šis straipsnis parengtas minint Europos žydų kultūros dienas. 2020 m. paskelbta tema – „Žydiško kelionės“

Už paramą dėkojame Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos

* В. В. Похлебкин. Национальные кухни наших народов. Москва, изд. Пищевая пром-сть, 1980. Еврейская кухня. (William Pokhlyobkin. The Ethnic Cuisines of our Peoples. Moscow, Food Industry publishing house, 1980; Russian)

Šaltiniai: www.bernardinai.lt  

isralove.org

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė šiemet ieško žydiškos virtuvės sąsajų su įvairių tautų virtuvėmis. Dėl sudėtingo pandemijos laikotarpio negalime susitikti gyvai, tačiau žinome, kad daugelis  žydų virtuvės gerbėjų turi kuo pasidalinti.

Šį kartą gaminsime kultinį foršmaką ir silkę žydiškai. Receptai paprasti, turėkite silkės, rūgščių obuolių, džiuvesėlių, svogūnų virtų kiaušinių.

Žydiškai silkei turėkite razinų, tomatų pastos ir svogūnų.

Prieš pradedant žiūrėti kokius žydiškos silkės patiekalus gamins Beigelių krautuvėlės vyriausioji kepėja Riva Portnaja – kviečiame pasidalinti savo receptais, komentarais ir nuotraukomis.

Jei norėtumėte gaminti kartu ar atsųsti siužetą iš savo virtuvės – lauksime.

Rašykite čia >>#ManoŽydiškasReceptas

Šis edukacija parengta įgyvendinant projektą Žydų litvakų kulinarinio paveldo sąsajos su pasaulio virtuvėmis. Už paramą dėkojame Tautinių mažumų departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Renginio anonsas socialiniuose tinkluose: #ManoŽydiškaKelionė #ŽydųKultūrosMetai #ŽyduKultūrosDiena  #Šabasnamuose 

Kas ta Chanuka?

Chanuka, dar žinoma kaip Šviesų festivalis, švenčiama nuo  II a.  Pr. Kr. Antrosios šventyklos atnaujinimo ir Makabėjų sukilimo prieš graikus garbei.

Kada švenčiama Chanuka?

Chanuka 2020 m. prasideda saulei nusileidus gruodžio 10 d., ketvirtadienio vakarą, baigiasi  gruodžio 18 d., penktadienį.

Koks yra Šventinis maistas?

Per Chanuką tradiciškai valgo riebų, aliejuje keptą maistą, pavyzdžiui, latkes ir sufganiyot (spurgos su džemu viduje) – natūralus gaminimo būdo pasirinkimas pagal šventės temą apie aliejaus likučius oloje.

Latkės – bulviniai blynai užkariavo žydų diasporos stalus JAV ir Izraelyje. Blyneliai kepami maži, delniuko dydžio. Vis dar ginčijamasi, kas geriau, ar   smulkiai tarkuojamos bulvės, ar burokinės tarkos dydžio tarkiai ? Kepami visokie.

Visai nebesvarbu, kad bulvės atsirado palyginti neseniai ir nebuvo plačiai naudojamos Rytų Europos žydų virtuvėje iki XIX amžiaus vidurio. Nebesvarbu, kad originalios Chanukos latkės buvo gaminamos iš sūrio. Šiais laikais bulvinės latkės yra aškenazių namų ūkio simbolis – na beveik šalia silkės. Beliko tik sudalyvauti diskusijoje ir pagaliau apsispręsti  – grietinė ar obuolienė patiekiame šalia blynų.

O mes jums siūlome latkes su bruknių uogiene – litvakiškai!

Ruoškitės Chanukai kartu su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene.

Gaminame kartu penktadienio popietę su Beigelių krautuvėlės vyriausiąja kepėja Riva Portnaja.

Virtualią edukaciją organizuoja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.

Ši edukacija parengta įgyvendinant projektą Žydų litvakų kulinarinio paveldo sąsajos su pasaulio virtuvėmis. Už paramą dėkojame Tautinių mažumų departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Renginio anonsas socialiniuose tinkluose: #ManoŽydiškaKelionė #ŽydųKultūrosMetai #ŽyduKultūrosDiena  #Šabasnamuose 

#GeroŠabato #PenktadienioChala

Daugiau informacijos: Dovilė Rūkaitė, LŽB projektų vadovė, projects@lzb.lt

Jau galite pasižymėti datą – pasaulinė chalų kepimo šventė kitais metais nusimato lapkričio 22-23 dienomis.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė tapo projekto super partneriu po 5 metų aktyvaus šventės organizavimo nacionaliniu  mastu.  Esame pakylėti po  šilto susitikimo su projekto dalyviais iš viso pasaulio. Gruodžio 1 d. vakarą visus aktyviausius organizatorius pasitarimui pakvietė Rabinas dr. Warrenas Goldšteinas. Jis yra Pietų Afrikos vyriausiasis rabinas ir projekto įkūrėjas. Bendravome su žydų bendruomenių lyderiais iš Meksikos, Prancūzijos, Izraelio, Argentinos, JAV. Sužinojome, apie naujas idėjas kitiems metams ir siūlėme iniciatyvas pasaulio žydų bendruomenei.

Rabinas dr. Warrenas Goldšteinas

dr. Warrenas Goldšteinas pradėjo ir vadovavo daugybei revoliucinių iniciatyvų, kurios pakeitė jo paties, jo bendruomenės ir pasaulio žydų kraštovaizdį. Rabinas Goldšteinas išleido keletą knygų, įskaitant „Sefer Mishpat Tzedek“, „Žmogaus dvasios gynimas“ ir „Paveldas“. Vyriausiasis rabinas turi žmogaus teisių ir konstitucinės teisės daktaro laipsnį ir yra nuolatinis „The Jerusalem Post“ apžvalgininkas.

Lapkričio 6 d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kvietė kepti chalas kartu su milijonais pasaulio žydų, pasitikti šabatą kartu ir prisijungti prie iniciatyvos #ŠabasNamuose

ių metų chalų kepimo šventė pasaulio žydų bendruomenėse buvo švenčiama kiek kitaip. Šimtus tūkstančių moterų ir merginų jungiantys renginiai stadionuose, aikštėse ir bendruomenėse nevyko – chalos bus kepamos namuose, akimirkomis kvietėme dalintis socialiniuose tinkluose.

PRANEŠIMAS SPAUDAI

Vilnius, 2020 m. gruodžio 4 d.

Žydų bendruomenė skelbs Chanukos pradžią ir šviesos žinią

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė rengiasi švęsti vieną iš svarbiausių metų švenčių – Chanuką, kuri šiemet prasidės ateinantį ketvirtadienį, gruodžio 10 d., ir pasibaigs gruodžio 18 dieną. Lietuvoje šventė bus paskelbta gruodžio 10 d., 16 val., uždegus pirmąsias Chanukos žvakes Vilniaus choralinėje sinagogoje, Pylimo g. 39, o 17 val. – ant Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pastato Vilniuje. Švenčiant Chanuką visų žydų namuose ir bendruomenėse kas vakarą bus uždegama po vieną žvakę ant tradicinės devyniašakės žvakidės – Chanukijos.

Uždegdama Chanukos žvakes žydų bendruomenė siųs šviesos ir bendrumo žinią visoms tautinėms Lietuvos bendruomenėms ir žydų bendruomenėms visame pasaulyje. Iškilmingą ir šventišką pirmosios žvakės uždegimo ritualą lydės šviesos ir muzika: Žydų bendruomenės pastatą (Pylimo g. 4, Vilnius) nušvies įspūdinga 3D audiovizualinė projekcija, kuri suteiks netikėtą dimensiją istoriniam pastatui, kuriame  iki 1940 m. veikė žydų gimnazija „Tarbut“. Atsižvelgiant į karantino apribojimus,  pirmosios žvakės uždegimą bendruomenė kviečia stebėti internetu svetainėje www.lzb.lt  ir Lietuvos žydų bendruomenės „Facebook“ paskyroje.

„Chanuka yra šviesos šventė. Lietuvos žydų bendruomenė siekia, kad šviesos, buvimo kartu ir bendros gerovės aplink mus būtų kuo daugiau. Lietuvos žydai yra Lietuvos dalis, siekiame kurti šalį ir švęsti kartu su visomis šalies bendruomenėmis. Todėl uždegdami Chanukos žvakes šviesos žinią siųsime net tiktai žydų bendruomenėms visame pasaulyje, bet ir visoms tautinėms Lietuvos bendrijoms. Kviečiame visus būti Chanukos šviesos dalimi, o pasibaigus mūsų šventei sveikinsime bendrapiliečius artėjančių Šv. Kalėdų proga“, – sakė Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė.

Pasak F. Kukliansky, per šią šventę įprasta susiburti visiems drauge, linksmintis ir vaišintis tradiciniais aliejuje kepamais Chanukos valgiais – spurgomis ir latkėmis, tačiau šiemet Chanuka bus kitokia: „Vengiame didelių susibūrimų, tačiau Chanuka yra viena svarbiausių mūsų švenčių, todėl kviečiame visus žydus linksmai švęsti šeimose, o bendruomenė šventės dvasia dalinsis tradicinių vaišių nusiųsdama kitoms tautinėms bendruomenėms ir Lietuvos institucijoms“.

Chanukos laikotarpiu dovanos pasieks ir žydų bendruomenės vaikus. Jiems į namus atkeliaus ne tik tradiciniai šventės simboliai – šokoladiniai pinigėliai, bet ir knygelės apie žydų išmintį ir istoriją.

Tradicija Chanukos proga uždegti žvakę siekia dar biblijinius laikus. Per Chanuką minimi II a. pr. m. e. įvykiai: žydų sukilimas prieš užkariautojus seleukidus ir Jeruzalės Šventykloje įvykęs stebuklas, kai sugrįžę į Jeruzalės Šventyklą Jehuda Makabi ir jo broliai judėjai nerado ten rituališkai tinkamo aliejaus, išskyrus vieną ąsotėlį, kuriame esančio aliejaus būtų užtekę tik vienai dienai. Tačiau įvyko Chanukos stebuklas ir aliejus degė aštuonias dienas. Prisimindami šį stebuklą, išminčiai nutarė, kad kasmet pagal žydų kalendorių nuo Kislev mėnesio (paprastai tai sutampa su Gruodžio mėnesiu) 25 dienos, aštuonias dienas bus švenčiama Chanukos  šventė. Pagrindinis Chanukos ritualas yra kas vakarą saulei nusileidus, iškart po „Maariv“ maldos, uždegti po žvakę ant chanukija vadinamos žvakidės.  Kiekvieną šventės dieną yra uždegama po vieną žvakę. Minint Chanukos stebuklą įprasta valgyti aliejingą maistą, žaisti vilkeliais arba dreideliais, o vakare įžiebti Chanukos žvakutes.

Chanukijos visame pasaulyje  įžiebiamos ne tik namuose ar bendruomenės patalpose, bet ir viešuose vietose ar valstybinėse institucijose. Chanukos žvakės nuo gruodžio 10 d. bus uždegamos ir regioninėse žydų bendruomenėse – Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Ukmergėje, Švenčionyse.

Daugiau informacijos ir Chanukos iškilmių transliacijos – www.lzb.lt ir www.facebook.com/zydubendruomene

 Papildoma informacija: Michail Segal, mob.tel. 8 650 75939,  el.paštas: michails@sc.lzb.lt